Paciento autonomijos problema ir perspektyvos

Aną savaitgalį gavau dovaną nuo VŠĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“, tai mane labai pradžiugino.

photo 1

Tai yra tokia nevyriausybinė organizacija, kurioje man teko savanoriauti. Nedaug, bet vis tiek, tai buvo gera patirtis, galimybė pabūti kartu su tais žmonėmis, kurių veikla džiaugiausi tik iš tolo. Šios organizacijos tikslas yra veiksminga psichikos sveikatos priežiūros sistema, kurioje yra gerbiama paciento autonomija, kaip alternatyva biomedicininiu požiūriu paremtai paternalistinei sistemai. Ši NVO kartu su kitomis NVO bei ekspertais dalyvauja koalicijoje „Psichikos sveikata 2030“.

Pirmą kartą su tokiais dalykais susidūriau dar antrame kurse. Tuo metu aš buvau mokytis nepratus vargšelė, kurią staiga prislėgė sunki anatomijos, biochemijos ir fiziologijos deadlainų našta. Visuomenės psichikos sveikata buvo vienas iš mokomųjų dalykų, žinojau, kad jis kažkuo susijęs su psichiatrija, galbūt įvadas į ją. Apie psichiatriją turėjau išankstinę neigiamą nuomonę, todėl nuėjau nusiteikus, kad ir visuomenės psichikos sveikata man nepatiks. Per pirmąjį seminarą aiškino apie stigmą – studentams davė užduotį apibūdinti, kaip jie įsivaizduoja žmogų, turintį psichikos sutrikimų, o tada papasakojo jiems, kad visas jų įsivaizdavimas ir yra stigmatizavimas. Per kitą seminarą įrodinėjo, kodėl nereikia diskriminuoti schizofrenija* sergančių – ogi todėl, kad ekonomiškai yra nenaudinga išstumti šitą žmonių dalį iš visuomenės, štai prašau jums grafikas, tai įrodantis. Atsimenu, jog tai man nepatiko, galvojau, siaubas, kaip baisu dėl sergančiųjų: negana to, kad sergi sunkia liga, bet dar ir tavo likimas visuomenėje priklauso nuo skaičiukų – dabar pasisekė, kad jie tokie, o kas, jeigu bus suskaičiuota, jog diskriminuoti ekonomiškai naudingiau? Bet kitose paskaitose ir seminaruose buvo kalbama apie psichiatriją, būtent, apie psichiatriją, o ne iš jos pozicijos, ir tai mane pradžiugino. Buvo kalbama apie ydas psichikos sveikatos sistemoje, apie ydas visuomenėje,  kalbami tokie dalykai, kuriuos aš ir pati buvau sugalvojus, ir aš nusprendžiau, jog visuomenės psichikos sveikata bus mano mėgstamiausia iš visos medicinos programos.

Mane neapsakomai džiugino tas psichikos sveikatos sistemos atstovų pasirinkimas kritikuoti sistemą, kuriai patys priklauso, tas entuziazmas ją pakeisti. Prieš tai apie psichiatriją turėjau išankstinių nuojautų, kad tai yra kažkas baisaus ir nepajudinamo, nes: 1) tai yra gana uždara ir paslaptinga sistema, apie kurią aplinkiniams mažai kas žinoma, psichiatrinės ligoninės būna už miestų ir uždaros, apie psichiatriją kuriama daug mitų, kurių riba nuo tiesos yra neaiški; 2) psichikos sutrikimų turintieji neturi galimybių nieko pakeisti savo naudai, nes bet koks bandymas kalbėti apie patirtus nesklandumus gali būti nurašytas prie ligos simptomų, o viešai kalbant atsiranda stigmatizacijos rizika. Vadinasi, tai yra sistema, kurioje pokyčiai priklauso išimtinai tik nuo vienos pusės, kurioje teoriškai viena pusė turi visą galią, o kita pusė neturi nieko – jeigu jie patiria kokių nors nemalonumų, ar su jais pasielgiama neteisingai, jie negali apie tai pasakyti viešai, nes niekas nepatikės, o jeigu ir patikės, nurašys prie visų kitų šiurpių pasakojimų apie psichiatriją. Tikriausiai tie žmonės, sukūrę „Visuomenės psichikos sveikatos“ dalyką, „Psichikos sveikatos perspektyvas“ ir koaliciją „Psichikos sveikata 2030“, galvojo panašiai kaip aš, nes pasiūlė terminą „psichikos sveikatos paslaugų vartotojas“ vietoje populiaraus termino „ligonis“. Šis terminas padeda išvengti tos beviltiškos situacijos, kada viena pusė turi galią, o kita negali net pasiskųsti  – kai esi paslaugų vartotojas, tai tikiesi gauti vartojimui kuo kokybiškesnę paslaugą, ir normalu, kad gavus nekokybišką kyla nepasitenkinimas ir noras kovoti už prieinamas ir kokybiškas paslaugas. „Koalicijos misija – (…) skatinti atvirumo, skaidrumo (…) įtvirtinimą psichikos sveikatos sistemoje“ –  tikriausiai jie galvojo panašiai kaip aš, dar būdama antrame kurse ir apie psichiatriją turėdama tik nuojautas – kaip rašiau, sistemos uždarumas, paslaptingumas bei visuomenėje paplitusi stigmatizacija yra vieni iš faktorių, skatinančių teigiamų pokyčių stygių psichiatrijoje.

Dar vienas atvejis, kada susidūriau su man priimtinu požiūriu, buvo paskutiniaisiais studijų metais, kai dalyvavau psichiatrija bei neuromokslais besidominčių medicinos studentų konferencijoje, ir joje buvo skaitoma paskaita apie prievartą psichiatrijoje. Iš pradžių nusiteikiau nekaip, nes paskaitos autorius parodė šį paveikslėlį ir pasakė, jog antipsichiatrijos judėjimas yra žalingas:

Scientology_psychiatry_kills

Mano nuomone, antipsichiatrijos judėjimas visuomenei tikrai nėra žalingas, nes yra marginalizuotas. O psichiatrams jis daugiau naudingas negu žalingas, jeigu juo ne aklai tiki, bet vertini jį kaip kažką, kas žiūri į psichiatriją ir mato jos ydas. Antipsichiatrinė literatūra gali pasitarnauti tiesiog kaip kritinis požiūris, žvilgsnis į psichiatriją iš šalies, galimybė pamatyti tai, ko niekada nepamatysi būdamas psichiatru ir žvelgdamas iš psichiatrijos. Šiaip apie antipsichiatriją parašysiu vėliau atskirą įrašą. Taigi truputį pasipiktinau dėl tokio požiūrio į antipsichiatriją ir sekiau paskaitą toliau. Toliau pasakojo, kas yra prievarta psichiatrijoje, kodėl tai yra svarbu – prievarta yra susijusi su blogesne prognoze. Prievarta gali būti suprantama dvejopai – tai objektyvi prievarta, kada pvz pacientas hospitalizuojamas teismo sprendimu arba naudojamas fizinis suvaržymas, ir subjektyviai suvokiama prievarta, kuomet pacientas jaučiasi praradęs autonomiją. Subjektyviai prievartą jaučia ketvirtadalis pacientų, nors priverstinai hospitalizuotų yra tik dešimtadalis. Ir čia yra įdomus dalykas, kuris neleidžia psichiatrams tiesiog nekreipti dėmesio į tai, ką subjektyviai jaučia pacientai – o gi tai, kad visokie neigiami dalykai, bloga prognozė ir tt, koreliuoja ne tik su objektyvia, bet ir su subjektyviai jaučiama prievarta. Štai ir moksliniai įrodymai, kad paciento autonomija, požiūris į jį kaip į paslaugų vartotoją, o ne kaip į ligonį, yra svarbu. (Eina sau, kaip pavydžiu – ne tik gauni patyrinėti įdomius dalykus, bet dar ir daktaro laipsnį už tai gauni!)

Po paskaitos buvo klausimų – atsakymų valandėlė, ir net neatsimenu, kaip priėjo prie to, jog buvo imta kalbėti apie paciento patikėtinio paslaugą. Tai yra paslauga, skirta didinti paciento autonomijai. Paciento patikėtinis atstovauja pacientą arba padeda jam atstovauti save santykiuose su gydymo įstaiga. Šitą sužinojus kažkam iš auditorijos iškilo klausimas, kam reikia pacientui dar kažkokio atstovo, juk pacientą atstovauja gydytojas. Tam kažkam buvo paaiškinta, jog psichiatrijoje kartais taip nutinka, kad gydytojas negali atstovauti paciento interesų, nes pacientas turi kitokius, ir tuomet gydytojo atstovavimas būtų paternalistinio požiūrio dominavimas, nesuderinamas su tuo, kur vertinama paciento autonomija. Tuomet tas kažkas pagalvojo ir pasakė: – „Bet juk ligonis ir yra ligonis, nes nežino, kas jam geriau, už jį turi spręsti gydytojas!“. Oho, pagalvojau aš, net nepradėjo studijuoti psichiatrijos tas kažkas, o jau turi tos galingosios ir nepajudinamosios psichiatrijos požiūrį, kuris žengia koja kojon su stigma. Tačiau tai buvo tik vienas žmogus. Ir klausytojų auditorija jį pasitiko nepritariančiu murmėjimu**, maždaug,  ką, negi tu čia dar kažko nesupranti?

 

———————————————————————-

* Per visuomenės psichikos sveikatos paskaitas kalbėjo, kaip reikėtų sakyti – schizofrenija (tariama sk) ar šizofrenija ? Pasirodo, abu terminai turi savo istoriją. Terminas šizofrenija priklauso sovietų psichiatrijos mokyklai, kuri pradmenis paėmė iš senosios vokiečių psichiatrijos, ir tarė garsą sch pagal vokiečių taisykles kaip š. Terminas schizofrenija priklauso vakarietiškai psichiatrijos mokyklai, todėl pagal anglų kalbos taisykles garsas sch ten buvo tariamas kaip sk. Praktiškai Lietuvoje iš tarimo galima atpažinti, kuriai mokyklai priklauso specialistas – tiksliau pasakius, jeigu taria sch kaip sk, tai nemaža tikimybė, kad jis nepripažįsta sovietinės psichiatrijos mokyklos. Beje, tos dvi mokyklos turi labai skirtingą supratimą netgi apie tai, kas išvis yra pati schizofrenija, bet apie tai kitą kartą.

** Aišku, murmėjimas greičiausiai buvo tik murmėjimas, savaime nieko nereiškiantis, kad jis nepritariantis, tai greičiausiai tik mano interpretacija, bet aš optimistė 🙂

 

2 komentarai

  1. Aš antipsichiatrijos šalinikas, noriu rengti protestus Lietuvoje. Man psichiatrija sugadino gyvenimą. Neteisingai diagnozavo, kankino su „vaistais“, sužalojo negrįžtamai. Subjaurojo kūną (svorio priaugimas, ginekomastija) ir sielą (PSSD). Man pasireiškė „Post-SSRI Sexual Dysfunction (PSSD)“, tai yra libido praradimas metų metams arba visam gyvenimui po trumpo SSRI antidepresantų vartojimo. Tu greičiausiai esi psichiatrijos studentas/ė, bet neturi nė menkiausio supratimo, kad tavo vaistai negrįžtamai chemiškai iškastruos dalį tavo pacientų. Reikia turėt kompetencijos, kad žaist su žmonių sielom, ko dauguma psichiatrų neturi. Turi būti išsamus informuotas sutikimas. Bet to nėra.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *