Antipsichiatrija – kas tai ?

Kažkada žadėjau parašyti apie antipsichiatriją. Kartais sulaukiu klausimų, kokia yra mano nuomonė apie antipsichiatriją, kaip vertinu šitą dalyką, ar mano skepticizmas reiškia, kad identifikuojuosi su antipsichiatrija?

Scientology_psychiatry_kills

Čia tai jau tikrai aišku, kad ne, nesiidentifikuoju, man tai net nelabai įmanoma. Antipsichiatrija mįslingas dalykas, kiek teko jį tyrinėti, tai ten yra keletas dalykų, sumestų į viena ir keisčiausiais būdais supintų tarpusavyje, ir netgi vienas kitam prieštaraujančių, todėl net ir norint neišeitų su tuo identifikuotis. Tai pabandysiu išskirti ir išgryninti, ką pastebėjau, iš ko susideda antipsichiatrija:

1. Pozicija, kad psichikos sutrikimai neegzistuoja, jų negalima aptikti jokiais objektyviais tyrimais, priešingai nei tikrų somatinių, neurologinių sutrikimų. Jie yra visiškai išgalvoti, tačiau kokiu tikslu? Ogi visuomenei gąsdinti ir kontroliuoti, arba farmacininkams daugiau pinigų užsidirbti. Tai kažkas panašaus į antivakcininius judėjimus. Ši pozicija nėra visiškai nerealistiška – pasidomėjus DSM istorija matosi, kokie dalykai buvo laikomi psichiniais sutrikimais, o vėliau išbraukti iš sąrašo. Jeigu kažką galima pavadinti sutrikimu, įrašyti į sutrikimų sąrašą, o vėliau išbraukti, tai visai nuoseklu būtų manyti, kad kiti sutrikimai irgi panašiai sugalvoti. Kad ir kokia atgrasi ir nelogiška šita sąmokslo teorija atrodytų, daugiau prasmės atsiranda suprantant ją kaip visuomenės reakciją į tai, kas atrodo neaišku, neskaidru.

szasz psychiatrist

2. Filosofai, kurie analizavo psichiatrijos prielaidas – kaip istoriškai susiklostė, jog pvz koks nors žmogaus požymis tapo toks svarbus, kad jame būtinai turi rastis „aukso vidurys“, o iš jo trūkumo ar pertekliaus imta konstruoti patologija? Kaip buvo prieita iki to, jog psichiatrai įgavo kone neribotą galią prieš žmogų, teisę suvaržyti jo laisvę, išmesti iš visuomenės? Pavyzdžiui, Foucault, Szasz.

3. Psichoterapeutai, kurie rašo knygas įspūdingais pavadinimais, jose išdėsto tikrą tiesą apie psichotropinių medikamentų žalą ir neveiksmingumą, ir tai visiškai neišgalvota, o atidžiai ir sistemingai surinkta iš mokslinių tyrimų. Kaip alternatyvą jie siūlo psichoterapiją, teigia galintys išgydyti net ir schizofreniją. Taip pat prie šio punkto turbūt galima priskirti ir specialias ligonines-bendruomenes, kuriose siekiama gydyti psichozes be vaistų. Tai ką aš žinau, negaliu pakomentuoti visiškai.

4. Pacientai, sergantys ligomis su pasikartojančiomis psichozėmis, ir patyrę priverstinį gydymą. Tai jiems buvo siaubinga, žeminanti patirtis – ir taip baisiu gyvenimo periodu, kai neaišku, kas ir kodėl vyksta, dar papildomai patirti prievartą. Jeigu tai būtų kokia psichiatrinė klaida, pvz sveikas žmogus per prievartą įkištas į psichiatrinę, pririštas ir „gydytas“ nuo psichozės, tai galų gale išsilaisvinęs jis vis tiek galėtų tai pamiršti kaip blogą patirtį ir nugyventi laimingą gyvenimą būdamas laisvas nuo psichiatrijos. Tačiau tikram susirgimui esant po vieno baisaus priverstinio gydymo visada išlieka grėsmė, kad tai kartosis ir jam vėl teks visa tai patirti, tokiu atveju žmogus niekada netampa laisvas nuo institucijos, kuri jam suorganizavo tokį pažeminimą sunkiausiu jo gyvenimo momentu. Ir taip, po psichozės reikėtų vartoti palaikomąjį gydymą – psichologiškai tai reiškia, kasdien išgerti po tabletę, kurią tau skyrė tie, kurie tave pažemino, įkalino, pririšo tuomet, kai tu buvai labiausiai pažeidžiamas, tiesiog nuostabios asociacijos kiekvienam rytui, puikiai motyvuoja laikytis gydymo režimo, na tai tikimybė, kad pacientui vėl teks patirti tą patį, yra nemaža. Tai šitie antipsichiatrijos aktyvistai, save vadinantys „psychiatry survivors“, „psychiatrie-erfahrene“, „psychiatrie-überlebende“ (žodžiai, vartojami dažniausiai apibūdinti likusius gyvus po katastrofų), dažnai suplaka į viena tuos skirtingus antipsichiatrijos punktus iki tiek, kad ima prieštarauti patys sau, pvz išreiškia pozicijas „Psichinės ligos neegzistuoja, jų niekas objektyviai neranda, ir Foucault sako, kad čia tik socialinis konstruktas, tai valstybė mane už nieką uždarė į ligoninę, tai valstybinė prievarta prieš mane, psichiatrija turi būti sunaikinta! Reikalauju normalaus gydymo ir pagarbaus elgesio, kai man kitą kartą bus psichozė.“. Aš negaliu pritarti, bet galiu suprasti, jog tokia nenuosekli pozicija tikrai gali atsirasti galvose žmonių, patyrusių baisybes ir toliau gyvenančių nuolatinės grėsmės akivaizdoje.

5. Tiesiog realistiška pozicija, parodanti dalykus, kurie tikrai yra/gali būti psichiatrijoje, kuriuos gali pastebėti, ir apie kuriuos daugelis psichiatrų nekalbės, nes jie nemalonūs. Tai yra tam tikros prieštaros – pavyzdžiui, jei pacientas teigia, kad neserga, jis tiesiog nekritiškas, o jei sutinka, kad serga, viskas gerai, jis kritiškas savo ligai. Pavyzdžiui, pirminis pacientas (kuris neaišku, kuo serga, ir ar išvis serga) įkalbamas atsigulti ligoninėn „išsamesniems tyrimams“, o diagnostikos metu argumentu už jo ligą tampa jo buvimo ligoninėje faktas – „jeigu jis sveikas, tai ką veikia ligoninėj?“, „jei yra ligoninėj, privalo gauti diagnozę, nes už sveikus ligonių kasos neapmoka“. Pavyzdžiui, galimos neteisingai paskirto gydymo pasekmės. Pavyzdžiui, galimos diagnostinių klaidų (hiperdiagnostikos) pasekmės. Pavyzdžiui, galimybės atpažinti savo klaidą nebuvimas. Jei esi psichiatras, apie visus šituos dalykus taip nesinori galvoti, kad bet kokį straipsnį, kur atvirai apie tai kalbama, iškart kils noras vadinti antipsichiatriniu. Tokio dalyko pavyzdys būtų Pipedija.

6. Gydytojai/intelektualai, sutraumuoti psichiatrijos ydų/klaidų, kurias jiems teko pamatyti. Na aš nežinau jų asmeninės patirties, galiu apie tokią tik spėti, greičiausiai jie pamatė kažką taip akivaizdžiai, kas pralaužė jų apsauginius mechanizmus „jie tai ne mes“ bei „ai gal čia nieko tokio“ ir paveikė juos tiesiogiai, paliko jiems neišdildomą įspūdį visam gyvenimui. Arba tai nutiko jų artimiesiems. Arba tai nutiko jiems patiems, bet jie apie tai nesakys, net jeigu ir pajėgtų nepaisydami atminties trukdžių, tai būtų negalima, nes tai būtų socialinė savižudybė. Čia pasvarsčiau, kokiom aplinkybėm jie galėjo tai pamatyti. O ką jie matė, irgi galima tik svarstyti, sprendžiant iš jų veiklos. Greičiausiai matė atvejį, kai neurozė buvo klaidingai diagnozuota kaip šizofrenija, ir, aišku, atitinkamai gydyta, ir tokio „gydymo“ eigoje progresavus neuroleptikų sukeltiems negatyviems simptomams bei mąstymo sutrikimams tai buvo įvertinta kaip ligos progresavimas nepaisant gydymo, tada, aišku, pacientas buvo gydomas vis įvairesniais neuroleptikais ir vis intensyviau, na žodžiu, pateko į tokią situaciją, iš kurios jį galėjo išgelbėt arba suicidas, arba atsitiktinumas. Nežinau, kiek tokių situacijų psichiatrijoje, bet įsivaizduoju, kad užtenka pamatyt vienintelę tokią ir visiškai suvokti jos baisumą, kad taptum vienu iš šitos kategorijos žmonių. Taigi tokie žmonės dažniausiai rašo kritiškus straipsnius apie neuroleptikus, rašo kaip ir bendrai visiems atvejams, bet jų kritiški straipsniai tinka kritikuoti tik tam konkrečiam jį paveikusiam atvejui. Šito pavyzdys būtų straipsnis nuotraukoje – švedų gydytojas kritikuodamas neuroleptikų vartojimą vaizdingai aprašo neuroleptikų poveikį sveikam žmogui. Dar vienas psichiatras parašė straipsnį apie gydymo neuroleptikais rekomendacijas – įdomu tai, kad tame straipsnyje žodį „schizofrenija“ dėjo į kabutes, su potekste, kad gal šitą ligą kas nors iš skaitytojų savo pacientui diagnozavo neteisingai. Atrodytų, kad tokie žmonės neigia didelę realybės dalį (iš neuroleptikus gaunančių mažesnė dalis buvo sveiki, ir iš schizofrenijos diagnozių mažesnė dalis buvo neteisingos). Tai negaliu pritarti jiems ir atmesti didesniosios realybės dalies, bet visiškai suprantu, kodėl jie taip daro – jiems tai vienintelis būdas susitvarkyti su tuo, ką jie pamatė. Ir jų straipsnius vertinu ne tiesiogiai, o su potekste, kaip išraišką to, ką jie pamatė.

livetsbg

Tai atsakant į klausimą, kokia yra mano nuomonė apie antipsichiatriją, atsakymas būtų: ją reikia skaityti tarp eilučių. Nes skaitydamas tiesiogiai gali pamatyt daug taškymosi emocijom, kliedesių, prieštaravimų sau, realybės neigimo. O skaitydamas tarp eilučių suprasi, kad visa tai yra apie pagrįstą nepasitikėjimą institucija, turinčia daug galios, apie nepasitenkinimą gautų paslaugų kokybe be galimybių ginti savo, kaip vartotojo, teises, apie realybės dalį, kurios nesinori pamatyti, nes ji kėsinasi į tavo kaip šaunaus savimi patenkinto gydytojo poziciją, apie klaidų/aplaidumo pasekmes. Ir visa tai gali pasitarnauti kaip kritiškas žvilgsnis į save iš išorės, padedantis pamatyti, ką darai ne taip.

1 komentaras

  1. žinau mažų mažiausiai vieną tikrą istoriją iš gyvenimo apie tai, kaip žmogaus, gydomo vastais, būklė tik blogėjo, o galiausiai padėjo elemetarus žmogiškas bendravimas, kuriame svarbiausia buvo empatija. Tiesa, visų detalių nežinau, nesu ir tas mano minimas asmuo, o ir su juo pačiu teko ir toliau dar tenka bendrauti kartą per savaitę ar ar kartą per dvi sav. Kas nors gali tvirtinti, ir ne be pagrindo, kad galutinį rezultatą vis dėlto lėmė medikamentinis gydymas (juk teigiamas vaistų poveikis pasireiškia ne iškart, tik po ilgesnio laiko, pradžioje gali būti ir pablogėjimas), o bendravimas ir pan. esąs tik priedas, bet, būdamas šio įvykio ir dar kelių panašių atvejų iš gyvenimo liudininku, esu linkęs manyti, kad stebuklus, jei tik jų apskritai būna, daro ne burtų lazdelės ir net ne vaistai. Bet tai nereškia, kad psichiatriją reikia uždrausti, o ją praktikuojančius įkalinti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *