Antipsichiatrija – kas tai ?

Kažkada žadėjau parašyti apie antipsichiatriją. Kartais sulaukiu klausimų, kokia yra mano nuomonė apie antipsichiatriją, kaip vertinu šitą dalyką, ar mano skepticizmas reiškia, kad identifikuojuosi su antipsichiatrija?

Scientology_psychiatry_kills

Čia tai jau tikrai aišku, kad ne, nesiidentifikuoju, man tai net nelabai įmanoma. Antipsichiatrija mįslingas dalykas, kiek teko jį tyrinėti, tai ten yra keletas dalykų, sumestų į viena ir keisčiausiais būdais supintų tarpusavyje, ir netgi vienas kitam prieštaraujančių, todėl net ir norint neišeitų su tuo identifikuotis. Tai pabandysiu išskirti ir išgryninti, ką pastebėjau, iš ko susideda antipsichiatrija:

1. Pozicija, kad psichikos sutrikimai neegzistuoja, jų negalima aptikti jokiais objektyviais tyrimais, priešingai nei tikrų somatinių, neurologinių sutrikimų. Jie yra visiškai išgalvoti, tačiau kokiu tikslu? Ogi visuomenei gąsdinti ir kontroliuoti, arba farmacininkams daugiau pinigų užsidirbti. Tai kažkas panašaus į antivakcininius judėjimus. Ši pozicija nėra visiškai nerealistiška – pasidomėjus DSM istorija matosi, kokie dalykai buvo laikomi psichiniais sutrikimais, o vėliau išbraukti iš sąrašo. Jeigu kažką galima pavadinti sutrikimu, įrašyti į sutrikimų sąrašą, o vėliau išbraukti, tai visai nuoseklu būtų manyti, kad kiti sutrikimai irgi panašiai sugalvoti. Kad ir kokia atgrasi ir nelogiška šita sąmokslo teorija atrodytų, daugiau prasmės atsiranda suprantant ją kaip visuomenės reakciją į tai, kas atrodo neaišku, neskaidru.

szasz psychiatrist

2. Filosofai, kurie analizavo psichiatrijos prielaidas – kaip istoriškai susiklostė, jog pvz koks nors žmogaus požymis tapo toks svarbus, kad jame būtinai turi rastis „aukso vidurys“, o iš jo trūkumo ar pertekliaus imta konstruoti patologija? Kaip buvo prieita iki to, jog psichiatrai įgavo kone neribotą galią prieš žmogų, teisę suvaržyti jo laisvę, išmesti iš visuomenės? Pavyzdžiui, Foucault, Szasz.

3. Psichoterapeutai, kurie rašo knygas įspūdingais pavadinimais, jose išdėsto tikrą tiesą apie psichotropinių medikamentų žalą ir neveiksmingumą, ir tai visiškai neišgalvota, o atidžiai ir sistemingai surinkta iš mokslinių tyrimų. Kaip alternatyvą jie siūlo psichoterapiją, teigia galintys išgydyti net ir schizofreniją. Taip pat prie šio punkto turbūt galima priskirti ir specialias ligonines-bendruomenes, kuriose siekiama gydyti psichozes be vaistų. Tai ką aš žinau, negaliu pakomentuoti visiškai.

4. Pacientai, sergantys ligomis su pasikartojančiomis psichozėmis, ir patyrę priverstinį gydymą. Tai jiems buvo siaubinga, žeminanti patirtis – ir taip baisiu gyvenimo periodu, kai neaišku, kas ir kodėl vyksta, dar papildomai patirti prievartą. Jeigu tai būtų kokia psichiatrinė klaida, pvz sveikas žmogus per prievartą įkištas į psichiatrinę, pririštas ir „gydytas“ nuo psichozės, tai galų gale išsilaisvinęs jis vis tiek galėtų tai pamiršti kaip blogą patirtį ir nugyventi laimingą gyvenimą būdamas laisvas nuo psichiatrijos. Tačiau tikram susirgimui esant po vieno baisaus priverstinio gydymo visada išlieka grėsmė, kad tai kartosis ir jam vėl teks visa tai patirti, tokiu atveju žmogus niekada netampa laisvas nuo institucijos, kuri jam suorganizavo tokį pažeminimą sunkiausiu jo gyvenimo momentu. Ir taip, po psichozės reikėtų vartoti palaikomąjį gydymą – psichologiškai tai reiškia, kasdien išgerti po tabletę, kurią tau skyrė tie, kurie tave pažemino, įkalino, pririšo tuomet, kai tu buvai labiausiai pažeidžiamas, tiesiog nuostabios asociacijos kiekvienam rytui, puikiai motyvuoja laikytis gydymo režimo, na tai tikimybė, kad pacientui vėl teks patirti tą patį, yra nemaža. Tai šitie antipsichiatrijos aktyvistai, save vadinantys „psychiatry survivors“, „psychiatrie-erfahrene“, „psychiatrie-überlebende“ (žodžiai, vartojami dažniausiai apibūdinti likusius gyvus po katastrofų), dažnai suplaka į viena tuos skirtingus antipsichiatrijos punktus iki tiek, kad ima prieštarauti patys sau, pvz išreiškia pozicijas „Psichinės ligos neegzistuoja, jų niekas objektyviai neranda, ir Foucault sako, kad čia tik socialinis konstruktas, tai valstybė mane už nieką uždarė į ligoninę, tai valstybinė prievarta prieš mane, psichiatrija turi būti sunaikinta! Reikalauju normalaus gydymo ir pagarbaus elgesio, kai man kitą kartą bus psichozė.“. Aš negaliu pritarti, bet galiu suprasti, jog tokia nenuosekli pozicija tikrai gali atsirasti galvose žmonių, patyrusių baisybes ir toliau gyvenančių nuolatinės grėsmės akivaizdoje.

5. Tiesiog realistiška pozicija, parodanti dalykus, kurie tikrai yra/gali būti psichiatrijoje, kuriuos gali pastebėti, ir apie kuriuos daugelis psichiatrų nekalbės, nes jie nemalonūs. Tai yra tam tikros prieštaros – pavyzdžiui, jei pacientas teigia, kad neserga, jis tiesiog nekritiškas, o jei sutinka, kad serga, viskas gerai, jis kritiškas savo ligai. Pavyzdžiui, pirminis pacientas (kuris neaišku, kuo serga, ir ar išvis serga) įkalbamas atsigulti ligoninėn „išsamesniems tyrimams“, o diagnostikos metu argumentu už jo ligą tampa jo buvimo ligoninėje faktas – „jeigu jis sveikas, tai ką veikia ligoninėj?“, „jei yra ligoninėj, privalo gauti diagnozę, nes už sveikus ligonių kasos neapmoka“. Pavyzdžiui, galimos neteisingai paskirto gydymo pasekmės. Pavyzdžiui, galimos diagnostinių klaidų (hiperdiagnostikos) pasekmės. Pavyzdžiui, galimybės atpažinti savo klaidą nebuvimas. Jei esi psichiatras, apie visus šituos dalykus taip nesinori galvoti, kad bet kokį straipsnį, kur atvirai apie tai kalbama, iškart kils noras vadinti antipsichiatriniu. Tokio dalyko pavyzdys būtų Pipedija.

6. Gydytojai/intelektualai, sutraumuoti psichiatrijos ydų/klaidų, kurias jiems teko pamatyti. Na aš nežinau jų asmeninės patirties, galiu apie tokią tik spėti, greičiausiai jie pamatė kažką taip akivaizdžiai, kas pralaužė jų apsauginius mechanizmus „jie tai ne mes“ bei „ai gal čia nieko tokio“ ir paveikė juos tiesiogiai, paliko jiems neišdildomą įspūdį visam gyvenimui. Arba tai nutiko jų artimiesiems. Arba tai nutiko jiems patiems, bet jie apie tai nesakys, net jeigu ir pajėgtų nepaisydami atminties trukdžių, tai būtų negalima, nes tai būtų socialinė savižudybė. Čia pasvarsčiau, kokiom aplinkybėm jie galėjo tai pamatyti. O ką jie matė, irgi galima tik svarstyti, sprendžiant iš jų veiklos. Greičiausiai matė atvejį, kai neurozė buvo klaidingai diagnozuota kaip šizofrenija, ir, aišku, atitinkamai gydyta, ir tokio „gydymo“ eigoje progresavus neuroleptikų sukeltiems negatyviems simptomams bei mąstymo sutrikimams tai buvo įvertinta kaip ligos progresavimas nepaisant gydymo, tada, aišku, pacientas buvo gydomas vis įvairesniais neuroleptikais ir vis intensyviau, na žodžiu, pateko į tokią situaciją, iš kurios jį galėjo išgelbėt arba suicidas, arba atsitiktinumas. Nežinau, kiek tokių situacijų psichiatrijoje, bet įsivaizduoju, kad užtenka pamatyt vienintelę tokią ir visiškai suvokti jos baisumą, kad taptum vienu iš šitos kategorijos žmonių. Taigi tokie žmonės dažniausiai rašo kritiškus straipsnius apie neuroleptikus, rašo kaip ir bendrai visiems atvejams, bet jų kritiški straipsniai tinka kritikuoti tik tam konkrečiam jį paveikusiam atvejui. Šito pavyzdys būtų straipsnis nuotraukoje – švedų gydytojas kritikuodamas neuroleptikų vartojimą vaizdingai aprašo neuroleptikų poveikį sveikam žmogui. Dar vienas psichiatras parašė straipsnį apie gydymo neuroleptikais rekomendacijas – įdomu tai, kad tame straipsnyje žodį „schizofrenija“ dėjo į kabutes, su potekste, kad gal šitą ligą kas nors iš skaitytojų savo pacientui diagnozavo neteisingai. Atrodytų, kad tokie žmonės neigia didelę realybės dalį (iš neuroleptikus gaunančių mažesnė dalis buvo sveiki, ir iš schizofrenijos diagnozių mažesnė dalis buvo neteisingos). Tai negaliu pritarti jiems ir atmesti didesniosios realybės dalies, bet visiškai suprantu, kodėl jie taip daro – jiems tai vienintelis būdas susitvarkyti su tuo, ką jie pamatė. Ir jų straipsnius vertinu ne tiesiogiai, o su potekste, kaip išraišką to, ką jie pamatė.

livetsbg

Tai atsakant į klausimą, kokia yra mano nuomonė apie antipsichiatriją, atsakymas būtų: ją reikia skaityti tarp eilučių. Nes skaitydamas tiesiogiai gali pamatyt daug taškymosi emocijom, kliedesių, prieštaravimų sau, realybės neigimo. O skaitydamas tarp eilučių suprasi, kad visa tai yra apie pagrįstą nepasitikėjimą institucija, turinčia daug galios, apie nepasitenkinimą gautų paslaugų kokybe be galimybių ginti savo, kaip vartotojo, teises, apie realybės dalį, kurios nesinori pamatyti, nes ji kėsinasi į tavo kaip šaunaus savimi patenkinto gydytojo poziciją, apie klaidų/aplaidumo pasekmes. Ir visa tai gali pasitarnauti kaip kritiškas žvilgsnis į save iš išorės, padedantis pamatyti, ką darai ne taip.

Psichiatrų eksperimentai su savimi

Perskaičiau mokslinį straipsnį, kuris buvo parašytas Vokietijoje 1954 metais. Tokio šiais laikais turbūt neįmanoma rasti. Straipsnis buvo apie tai, kaip jo autorius psichiatras kartu su žmona psichiatre atliko eksperimentą su savimi pačiais – ant savęs išbandė aminaziną (chlorpromaziną) ir aprašė jo poveikį savo kūnui ir psichikai.
Mane baisiai sukrėtė šitas straipsnis, jis yra baisiai sukrečiantis ir įdomus, o vokiečių kalba yra labai turtinga, ypač tinkama rašyti apie psichiką.

Aminazin_chlorpromazine

Ta va, kaip vyko eksperimentas. Autorius ir jo žmona atliko eksperimentą vienas su kitu, vėliau pasikeisdami vaidmenimis. Vienas buvo eksperimento vykdytojas, o kitas buvo eksperimento tiriamasis. Eksperimento tiriamajam buvo kas 3 valandas suleidžiama po 25 mg aminazino (vienas iš dalyvių gavo 13, kitas – 7 tokias injekcijas). Abu dalyviai fiksavo savo pastebėjimus – eksperimento vykdytojas aprašė tai, ką mato savo partnerio būklėje, emocijose, elgesyje, o tiriamasis pasibaigus eksperimentui aprašė, ką patyrė būdamas šio medikamento poveikyje. Aišku, dar geriau būtų buvę, jeigu būtų aprašinėjęs ir realiu laiku („aš dabar patiriu tą ir tą“), bet tai, jog to negalėjo padaryti, turbūt irgi galima laikyti vienu iš eksperimento rezultatų. Buvo vertinama psichologinė būsena nemiegant, miegas buvo vertinamas atskirai. Tai, kad eksperimentatoriai buvo intelektualūs partneriai, artimi vienas kitam, leido jiems pastebėti subtiliausius vienas kito emocijų, būsenų pasikeitimus.

1. Ta eksperimento dalis, kai tiriamoji buvo žmona.

Ką pirmiausia pastebėjo partneris eksperimento vykdytojas, tai buvo subtilūs neurologiniai pakitimai – judesių ir kalbos pasikeitimas. Tiriamajai atsirado nežymūs judesių sutrikimai, kurių ji net nepastebėjo, ir pasidarė sunkiau sklandžiai kalbėti, atsirado kalbos spazmų, kalba tapo lėtesnė. Įspūdingi pokyčiai nutiko ir jos nuotaikai bei valiai, gyvenimo varikliui. Kai jai buvo pasiūlyta valgyti, atrodė, kad ji valgo visai nenoriai, tik iš reikalo, ir galiausiai tiesiog nustūmė maistą šalin. Partneris pastebėjo, kad visa jos iniciatyva ir energija buvo dingusi, nors ji nebuvo nei pavargusi, nei mieguista. Paskaitos, kurias tiriamoji buvo rūpestingai ruošusi prieš dieną ir kuriomis taip džiaugėsi, dabar taip ir liko gulėjo ten, kur ji buvo jas padėjusi. Ji pasiėmė knygą, kurią buvo norėjus perskaityti, po pusės puslapio numetė šalin, paaiškino, kad tiesiog neįdomu. Pas ją atėjo gera draugė, bet atrodė, kad ji visai tuo nesidžiaugia, reagavo į draugę šaltai ir abejingai. Ir šiaip atrodė, kad jai viskas yra ant tiek vienodai, kad jau vienodžiau būti nebegali, pvz nors ji nežinojo, kur pasidėjo savo svarbius psichiatrijos skyriaus raktus, jai buvo per daug vienodai, kad dar imtų galvoti, kur jie yra, ar paklaustų partnerio, ar jų nematė. Kalbėtis apie bendrus interesus dar buvo su ja įmanoma, bet ji tų pokalbių nei pradėdavo, nei palaikydavo; partneris turėjo juos pradėti ir palaikyti. Ji vis dar sugebėjo adekvačiai reaguoti į juokus, tačiau jos gestai, mimika ir žodžiai atrodė kaip pro rūką, kuris išblukina spalvas ir kontūrus; išvis, eksperimento vykdytojui buvo sunku net žodžiais apibūdinti, ką jis jautė žiūrėdamas į savo partnerę, tai labiau paveikė jo jausmus ir jis nesugebėjo to išreikšti per intelektą. Jis jautė, kad turi nuolat stengtis prieiti prie savo partnerės, kad pažadintų jai bet kokį jausmą. Jautė, kad kalba garsiau ir ekspresyviau negu šiaip, kad įveiktų psichinį atsiribojimą, kurį jautė iš savo partnerės. Ir kai tik baigėsi eksperimentas ir po kurio laiko ji sugrįžo į normalią būseną, jis pajuto didelį palengvėjimą.

Kokį įspūdį paliko tiriamajai, būti paveiktai chlorpromazino? Visa tai jai buvo ypač nemalonus išgyvenimas. Injekcijos vieta buvo skausminga, vėliau joje išliko nemalonūs pojūčiai. Jautė burnos džiūvimą. Viso bandymo metu jautė dusulį, negalėjimą normaliai kvėpuoti, pusiau sąmoningą pavojaus uždusti jausmą. Dėl šio jausmo buvo sunku valgyti, valgė tik iš reikalo, dėl valios stokos vos galėjo prisiversti paimti šaukštą į rankas. Jautė, kad jai sunku kalbėti, bet jai tai buvo vienodai, palyginti su pavojaus uždusti jausmu. Tačiau tas pavojaus uždusti jausmas buvo ne vienintelis, kuris sukėlė jai nuolatinę baimės ir depresijos būseną. Ji negalėjo suprasti, iš kur kilo ta būsena ir dėl ko kilo, ji buvo visame kūne, pasireiškė ir nemaloniais kūno pojūčiais. Ji jautėsi taip, lyg būtų pažeidžiamas jos kūno integralumas, po to bandė aiškinti, iš kur čia tas jausmas, juk protu tai turėtų žinoti, jog čia tik išbando medikamentą. Tai, kad yra pažeidžiamas tavo kūno integralumas, lyg ir turėtų sukelti baisų siaubą, bet kitas medikamento poveikis jai neleido iki galo jausti šio išgyvenimo. Tai buvo apatija. Taigi viskas, ką ji galėjo jausti, tai buvo baimė, esanti po apatijos ir bejėgiškumo jausmais. Be to, visi ryšiai su aplinka tiesiog išnyko. Ji nebenorėjo nieko žinoti, nebegalėjo prisiversti domėtis nei draugės apsilankymu, nei savo paskaitomis, nei raktais. Kažkiek saugumo pajuto dėl to, kad jos partneris ja rūpinosi. Pokalbis su drauge buvo ypač sunkus, jautėsi turinti susiimti, galiausiai paprašė draugės, kad galėtų nebebendrauti. Kai bandė atlikti protinių užduočių testą, buvo ypač sunku susikaupti, pamesdavo mintį. Po to, kai nutraukė eksperimentą, 2 dienas jautė gripo simptomus, vėliau buvo visiška nemiga, o paskui 10 dienų tęsėsi euforija.

2. Ta eksperimento dalis, kai tiriamasis buvo vyras.

Pirmiausia, ką pastebėjo partnerė, tai buvo apatija. Tiriamasis bandė ruošti paskaitas, tačiau jam nepavyko, jis padėjo jas į šalį. Vakare paskambino geri draugai, su kuriais jų pora nesimatė keletą metų, ir pranešė staigmeną – kad atvažiuosią keletui dienų. Į šią džiugią staigmeną tiriamasis atsakė tiktai „aišku“. Po viso to, ką eksperimento vykdytoja patyrė pati būdama tiriamąja, ji stengėsi po partnerio apatija įžiūrėti baimę, bet nematė. Labiau krito į akis bendra bloga nuotaika. Kai ji padavė savo partneriui valgyti, jis negalėjo valgyti dėl valios trūkumo, bet ji jį pamaitino. Jis leidosi maitinamas, bet nepasakė nė žodžio, ir, kas buvo keista, nepavyko užmegzti jokio jausminio kontakto su juo, nors, atrodo, tai buvo situacija, kylanti iš artimo emocinio ryšio. Bet koks bandymas užmegzti kontaktą su tiriamuoju nepavyko, atrodė, kad yra netgi atmetamas, partnerė netgi pasijuto, kad jos buvimas išvis yra nepageidaujamas. Jis pats inicijavo kontaktą tik tuomet, kai nepajėgė pats apsitarnauti, bet tai buvo tik trumpas pagalbos pareikalavimas, ir jis net nepadėkojo. Atrodė, kad jis yra praradęs aukštesnius žmogiškus jausmus, kažkokį garbingumo, padorumo jausmą. Tačiau nebuvo ir taip, kad jam būtų viskas visiškai vienodai. Jis atrodė susikoncentravęs į kūniškus patogumus, poreikius, pvz jam buvo svarbu, kad patalynėje nebūtų raukšlių, o daugiau atrodė, kad jam gyvenime niekas nebeturi prasmės. Kartu su jo apatija vis progresavo ir neramumas, negalėjimas rasti sau vietos. Visaip jis bandė įsitaisyti, niekaip negalėjo rasti patogios pozicijos, išbandė net kelių-alkūnių padėtį. Jis paaiškino savo partnerei, kad jam jokioje padėtyje nebėra gerai. Kas labiausiai padarė įspūdį partnerei, tai, kad tiriamasis atrodė visiškai psichiškai pasikeitęs, nebeprieinamas jokiam kontaktui.

Ką patyrė pats tiriamasis? Pirmiausia, į ką jis atkreipė dėmesį, irgi buvo gąsdinantis uždusimo jausmas ir nosies džiūvimas. Pajuto, kad nuotaika irgi panašiai sudžiūvo, niekas nebebuvo įdomu, visi interesai ėmė apsiriboti ties tuo, kaip išlaikyti patogią kūno būseną. Jis turėjo pasiruošęs pieštuką ir popieriaus, kad galėtų užrašyti, ką jaučia eksperimento metu, bet dabar, kai buvo paveiktas „vaistukų“, tie dalykai taip ir liko nepanaudoti; jam sunku buvo net sugalvoti, ką ten rašyti. Bandė skaityti įdomią knygą, kurią buvo pradėjęs prieš eksperimentą, bet greit numetė šalin, nes dabar ji buvo nuobodi. Be to, skaitant greit pavargo akys, sutriko konvergencija. Prieš eksperimentą jis buvo numatęs palyginti pojūtį nuo skirtingų injekcijos būdų, bet dabar tai jam buvo jau vienodai. Prieš eksperimentą jis buvo sugalvojęs jo metu paleisti savo mėgstamiausią muziką ir pasižiūrėti, kaip reaguos, bet dabar jam buvo vienodai ir jis net nematė prasmės tai daryti. Jį labiausiai kankino kūniško nepatogumo jausmas, ir visi išlikę interesai buvo skirti tik jam palengvinti. Jis gerai prisiminė ir draugų telefono skambutį, jautėsi, kad yra visiškai abejingas ir tai jam nieko nereiškia, kad draugai atvažiuos, prisiminimą su tokiu jausmu turėjo ir po eksperimento, net ir po eksperimento tik pasistengęs galėjo suprasti, kad čia jautėsi kažkaip nenormaliai. Savo emocines reakcijas į žmoną jis po eksperimento taip pat prisiminė nekritiškai, ir tik reflektuodamas šią patirtį išsigando, kas jam buvo nutikę, kad šitaip jautėsi, reagavo ir elgėsi. Jam buvo baisu suvokti, kad eksperimento metu visiškai neturėjo kritikos, ir netgi po eksperimento kritika tuometiniams jausmams ir veiksmams grįžo ne visiškai, jis turėjo labai daug apie tai galvoti, kad suprastų. Po to jis bandė rasti, su kuo palyginti jausmą esant paveiktam aminazino, tai nerado visiškai jokio atitikmens. O ypač specifinis buvo tas neramumo jausmas, nes buvo vienu metu ir labai sunku judėti, ir norėjosi judėti, netgi išsinerti iš savo odos. Kai nutraukė eksperimentą, miego visiškai nesinorėjo, bandė, bet nepavyko. Vėliau pavyko pamiegoti dvi su puse valandos, ir tiek miego užteko. Po to kurį laiką tęsėsi labai gera nuotaika ir būsena, kuri buvo panaši į būseną perdozavus kavos. Ir po viso eksperimento labiausiai jam padarė įspūdį savo paties asmenybės sugriuvimo, degradacijos išgyvenimas, liko baisiai nemalonus jausmas, kad su šiuo eksperimentu buvo paveikta pati jo esmė, nors po to būsena ir grįžo į normalią.

Po to šie psichiatrai išbandė medikamentą ir ant pacientų, kurie sutiko ir galėjo papasakoti, ką jaučia. Bet rezultatas buvo toks, kad pacientams dažniausiai tiesiog panaikindavo simptomus ir sukeldavo parkinsonizmo reiškinius, o apie išgyvenimus ir poveikį psichikai jie nepapasakojo, galbūt dėl to, kad ten buvo tikri pacientai ir jų pagrindinė problema buvo labai sunkūs simptomai. Taigi ta dalis nebuvo tokia įdomi, joje buvo tiesiog parašyta, kaip padėjo nuo simptomų.

Taigi viską apibendrinus poveikis sveikam žmogui būtų maždaug toks – žmogus jaučia bejėgiškumą ir mirties baimę, jaučia, kad yra pažeidžiamas jo integralumas, šiaip dėl to jaustų didžiulį siaubą, bet čia jį išjausti trukdo apatija; taip pat daugelio ryšių su išore tas žmogus nebeturi, ir jį stebintiems jis tiesiog atrodo atsitraukęs ir abejingas, jie net nesupranta, kokią baimę ir siaubą jis išgyvena viduje. Arba žmogus yra paveikiamas taip smarkiai ir iš esmės, kad jam net išnyksta kritinis vertinimas to, kad jis buvo paveiktas, taigi jis priima kaip savo tą baisų jausmą, kad tu kaip asmuo esi degradavęs, tuos depresinius simptomus, apatiją, interesų išnykimą ir negalėjimą rasti sau vietos. Bet tai čia yra baisu, sutinkate? Ir visa tai buvo žmonėms pradėjus eksperimentą aiškiai žinant, jog tai tik eksperimentas, turint šalia partnerį, kuris atidžiai stebi ir yra pasiruošęs nutraukti, jei reikės. Man atrodo, kad po tokių patirčių jiems tikrai galėjo išsivystyti kokia fobija arba panikos priepuoliai, nesvarbu, kad eksperimentas, bet jeigu žmogus taip jautėsi ir bent trumpam buvo tuo patikėjęs, na tai šakės tada, ką jūs manot? Net kontroliuojamo eksperimento sąlygomis tai yra baisu, o jeigu būtų kokiom nors kitom aplinkybėm, tai jau išvis būtų siaubinga už žmogiškos patirties ribų, ir aš tikiuosi, kad to niekada niekam nebus, ne , ne, ne, ne, nes tokia situacija garantuotai baigtųsi savižudybe, psichoze ar dar kokia nors tragedija. Ne nu šakės, šakės.

—————————————————————————————————————-

O čia dar keletas įspūdžių iš psichiatrų eksperimentų su neuroleptikais.

  • 1951 metais prancūzų psichiatrė Cornelia Quarti išbandė aminaziną (vieną jo dozę į veną). Eksperimento metu patyrė mirties baimę ir bejėgiškumą, savo patirtis aprašė taip: chlorpromazinas1951
  • 1955 metais du vokiečių psichiatrai Hans Heimann ir Nikolaus Witt išbandė aminaziną po tris kartus. Ryškiausias jų patyrimas buvo menkavertiškumo ir bejėgiškumo jausmai. Savo patirtis jie aprašė va šitaip:                                       chlorpromazine1955

Aišku, internete galima rasti daugybę eksperimento su neuroleptikais aprašymų, taip pat patirčių apie subjektyviai priimtą kaip neadekvatų gydymą neuroleptikais, ir tie aprašymai nelabai kuo skiriasi nuo tų, kuriuos įdėjau. Tačiau šiame blogo įraše pasirinkau rašyti tik apie psichiatrų atliktus eksperimentus – nes psichiatrai jau tikrai žino, ką daro.