Antipsichiatrija – kas tai ?

Kažkada žadėjau parašyti apie antipsichiatriją. Kartais sulaukiu klausimų, kokia yra mano nuomonė apie antipsichiatriją, kaip vertinu šitą dalyką, ar mano skepticizmas reiškia, kad identifikuojuosi su antipsichiatrija?

Scientology_psychiatry_kills

Čia tai jau tikrai aišku, kad ne, nesiidentifikuoju, man tai net nelabai įmanoma. Antipsichiatrija mįslingas dalykas, kiek teko jį tyrinėti, tai ten yra keletas dalykų, sumestų į viena ir keisčiausiais būdais supintų tarpusavyje, ir netgi vienas kitam prieštaraujančių, todėl net ir norint neišeitų su tuo identifikuotis. Tai pabandysiu išskirti ir išgryninti, ką pastebėjau, iš ko susideda antipsichiatrija:

1. Pozicija, kad psichikos sutrikimai neegzistuoja, jų negalima aptikti jokiais objektyviais tyrimais, priešingai nei tikrų somatinių, neurologinių sutrikimų. Jie yra visiškai išgalvoti, tačiau kokiu tikslu? Ogi visuomenei gąsdinti ir kontroliuoti, arba farmacininkams daugiau pinigų užsidirbti. Tai kažkas panašaus į antivakcininius judėjimus. Ši pozicija nėra visiškai nerealistiška – pasidomėjus DSM istorija matosi, kokie dalykai buvo laikomi psichiniais sutrikimais, o vėliau išbraukti iš sąrašo. Jeigu kažką galima pavadinti sutrikimu, įrašyti į sutrikimų sąrašą, o vėliau išbraukti, tai visai nuoseklu būtų manyti, kad kiti sutrikimai irgi panašiai sugalvoti. Kad ir kokia atgrasi ir nelogiška šita sąmokslo teorija atrodytų, daugiau prasmės atsiranda suprantant ją kaip visuomenės reakciją į tai, kas atrodo neaišku, neskaidru.

szasz psychiatrist

2. Filosofai, kurie analizavo psichiatrijos prielaidas – kaip istoriškai susiklostė, jog pvz koks nors žmogaus požymis tapo toks svarbus, kad jame būtinai turi rastis „aukso vidurys“, o iš jo trūkumo ar pertekliaus imta konstruoti patologija? Kaip buvo prieita iki to, jog psichiatrai įgavo kone neribotą galią prieš žmogų, teisę suvaržyti jo laisvę, išmesti iš visuomenės? Pavyzdžiui, Foucault, Szasz.

3. Psichoterapeutai, kurie rašo knygas įspūdingais pavadinimais, jose išdėsto tikrą tiesą apie psichotropinių medikamentų žalą ir neveiksmingumą, ir tai visiškai neišgalvota, o atidžiai ir sistemingai surinkta iš mokslinių tyrimų. Kaip alternatyvą jie siūlo psichoterapiją, teigia galintys išgydyti net ir schizofreniją. Taip pat prie šio punkto turbūt galima priskirti ir specialias ligonines-bendruomenes, kuriose siekiama gydyti psichozes be vaistų. Tai ką aš žinau, negaliu pakomentuoti visiškai.

4. Pacientai, sergantys ligomis su pasikartojančiomis psichozėmis, ir patyrę priverstinį gydymą. Tai jiems buvo siaubinga, žeminanti patirtis – ir taip baisiu gyvenimo periodu, kai neaišku, kas ir kodėl vyksta, dar papildomai patirti prievartą. Jeigu tai būtų kokia psichiatrinė klaida, pvz sveikas žmogus per prievartą įkištas į psichiatrinę, pririštas ir „gydytas“ nuo psichozės, tai galų gale išsilaisvinęs jis vis tiek galėtų tai pamiršti kaip blogą patirtį ir nugyventi laimingą gyvenimą būdamas laisvas nuo psichiatrijos. Tačiau tikram susirgimui esant po vieno baisaus priverstinio gydymo visada išlieka grėsmė, kad tai kartosis ir jam vėl teks visa tai patirti, tokiu atveju žmogus niekada netampa laisvas nuo institucijos, kuri jam suorganizavo tokį pažeminimą sunkiausiu jo gyvenimo momentu. Ir taip, po psichozės reikėtų vartoti palaikomąjį gydymą – psichologiškai tai reiškia, kasdien išgerti po tabletę, kurią tau skyrė tie, kurie tave pažemino, įkalino, pririšo tuomet, kai tu buvai labiausiai pažeidžiamas, tiesiog nuostabios asociacijos kiekvienam rytui, puikiai motyvuoja laikytis gydymo režimo, na tai tikimybė, kad pacientui vėl teks patirti tą patį, yra nemaža. Tai šitie antipsichiatrijos aktyvistai, save vadinantys „psychiatry survivors“, „psychiatrie-erfahrene“, „psychiatrie-überlebende“ (žodžiai, vartojami dažniausiai apibūdinti likusius gyvus po katastrofų), dažnai suplaka į viena tuos skirtingus antipsichiatrijos punktus iki tiek, kad ima prieštarauti patys sau, pvz išreiškia pozicijas „Psichinės ligos neegzistuoja, jų niekas objektyviai neranda, ir Foucault sako, kad čia tik socialinis konstruktas, tai valstybė mane už nieką uždarė į ligoninę, tai valstybinė prievarta prieš mane, psichiatrija turi būti sunaikinta! Reikalauju normalaus gydymo ir pagarbaus elgesio, kai man kitą kartą bus psichozė.“. Aš negaliu pritarti, bet galiu suprasti, jog tokia nenuosekli pozicija tikrai gali atsirasti galvose žmonių, patyrusių baisybes ir toliau gyvenančių nuolatinės grėsmės akivaizdoje.

5. Tiesiog realistiška pozicija, parodanti dalykus, kurie tikrai yra/gali būti psichiatrijoje, kuriuos gali pastebėti, ir apie kuriuos daugelis psichiatrų nekalbės, nes jie nemalonūs. Tai yra tam tikros prieštaros – pavyzdžiui, jei pacientas teigia, kad neserga, jis tiesiog nekritiškas, o jei sutinka, kad serga, viskas gerai, jis kritiškas savo ligai. Pavyzdžiui, pirminis pacientas (kuris neaišku, kuo serga, ir ar išvis serga) įkalbamas atsigulti ligoninėn „išsamesniems tyrimams“, o diagnostikos metu argumentu už jo ligą tampa jo buvimo ligoninėje faktas – „jeigu jis sveikas, tai ką veikia ligoninėj?“, „jei yra ligoninėj, privalo gauti diagnozę, nes už sveikus ligonių kasos neapmoka“. Pavyzdžiui, galimos neteisingai paskirto gydymo pasekmės. Pavyzdžiui, galimos diagnostinių klaidų (hiperdiagnostikos) pasekmės. Pavyzdžiui, galimybės atpažinti savo klaidą nebuvimas. Jei esi psichiatras, apie visus šituos dalykus taip nesinori galvoti, kad bet kokį straipsnį, kur atvirai apie tai kalbama, iškart kils noras vadinti antipsichiatriniu. Tokio dalyko pavyzdys būtų Pipedija.

6. Gydytojai/intelektualai, sutraumuoti psichiatrijos ydų/klaidų, kurias jiems teko pamatyti. Na aš nežinau jų asmeninės patirties, galiu apie tokią tik spėti, greičiausiai jie pamatė kažką taip akivaizdžiai, kas pralaužė jų apsauginius mechanizmus „jie tai ne mes“ bei „ai gal čia nieko tokio“ ir paveikė juos tiesiogiai, paliko jiems neišdildomą įspūdį visam gyvenimui. Arba tai nutiko jų artimiesiems. Arba tai nutiko jiems patiems, bet jie apie tai nesakys, net jeigu ir pajėgtų nepaisydami atminties trukdžių, tai būtų negalima, nes tai būtų socialinė savižudybė. Čia pasvarsčiau, kokiom aplinkybėm jie galėjo tai pamatyti. O ką jie matė, irgi galima tik svarstyti, sprendžiant iš jų veiklos. Greičiausiai matė atvejį, kai neurozė buvo klaidingai diagnozuota kaip šizofrenija, ir, aišku, atitinkamai gydyta, ir tokio „gydymo“ eigoje progresavus neuroleptikų sukeltiems negatyviems simptomams bei mąstymo sutrikimams tai buvo įvertinta kaip ligos progresavimas nepaisant gydymo, tada, aišku, pacientas buvo gydomas vis įvairesniais neuroleptikais ir vis intensyviau, na žodžiu, pateko į tokią situaciją, iš kurios jį galėjo išgelbėt arba suicidas, arba atsitiktinumas. Nežinau, kiek tokių situacijų psichiatrijoje, bet įsivaizduoju, kad užtenka pamatyt vienintelę tokią ir visiškai suvokti jos baisumą, kad taptum vienu iš šitos kategorijos žmonių. Taigi tokie žmonės dažniausiai rašo kritiškus straipsnius apie neuroleptikus, rašo kaip ir bendrai visiems atvejams, bet jų kritiški straipsniai tinka kritikuoti tik tam konkrečiam jį paveikusiam atvejui. Šito pavyzdys būtų straipsnis nuotraukoje – švedų gydytojas kritikuodamas neuroleptikų vartojimą vaizdingai aprašo neuroleptikų poveikį sveikam žmogui. Dar vienas psichiatras parašė straipsnį apie gydymo neuroleptikais rekomendacijas – įdomu tai, kad tame straipsnyje žodį „schizofrenija“ dėjo į kabutes, su potekste, kad gal šitą ligą kas nors iš skaitytojų savo pacientui diagnozavo neteisingai. Atrodytų, kad tokie žmonės neigia didelę realybės dalį (iš neuroleptikus gaunančių mažesnė dalis buvo sveiki, ir iš schizofrenijos diagnozių mažesnė dalis buvo neteisingos). Tai negaliu pritarti jiems ir atmesti didesniosios realybės dalies, bet visiškai suprantu, kodėl jie taip daro – jiems tai vienintelis būdas susitvarkyti su tuo, ką jie pamatė. Ir jų straipsnius vertinu ne tiesiogiai, o su potekste, kaip išraišką to, ką jie pamatė.

livetsbg

Tai atsakant į klausimą, kokia yra mano nuomonė apie antipsichiatriją, atsakymas būtų: ją reikia skaityti tarp eilučių. Nes skaitydamas tiesiogiai gali pamatyt daug taškymosi emocijom, kliedesių, prieštaravimų sau, realybės neigimo. O skaitydamas tarp eilučių suprasi, kad visa tai yra apie pagrįstą nepasitikėjimą institucija, turinčia daug galios, apie nepasitenkinimą gautų paslaugų kokybe be galimybių ginti savo, kaip vartotojo, teises, apie realybės dalį, kurios nesinori pamatyti, nes ji kėsinasi į tavo kaip šaunaus savimi patenkinto gydytojo poziciją, apie klaidų/aplaidumo pasekmes. Ir visa tai gali pasitarnauti kaip kritiškas žvilgsnis į save iš išorės, padedantis pamatyti, ką darai ne taip.

Psichiatrų eksperimentai su savimi

Perskaičiau mokslinį straipsnį, kuris buvo parašytas Vokietijoje 1954 metais. Tokio šiais laikais turbūt neįmanoma rasti. Straipsnis buvo apie tai, kaip jo autorius psichiatras kartu su žmona psichiatre atliko eksperimentą su savimi pačiais – ant savęs išbandė aminaziną (chlorpromaziną) ir aprašė jo poveikį savo kūnui ir psichikai.
Mane baisiai sukrėtė šitas straipsnis, jis yra baisiai sukrečiantis ir įdomus, o vokiečių kalba yra labai turtinga, ypač tinkama rašyti apie psichiką.

Aminazin_chlorpromazine

Ta va, kaip vyko eksperimentas. Autorius ir jo žmona atliko eksperimentą vienas su kitu, vėliau pasikeisdami vaidmenimis. Vienas buvo eksperimento vykdytojas, o kitas buvo eksperimento tiriamasis. Eksperimento tiriamajam buvo kas 3 valandas suleidžiama po 25 mg aminazino (vienas iš dalyvių gavo 13, kitas – 7 tokias injekcijas). Abu dalyviai fiksavo savo pastebėjimus – eksperimento vykdytojas aprašė tai, ką mato savo partnerio būklėje, emocijose, elgesyje, o tiriamasis pasibaigus eksperimentui aprašė, ką patyrė būdamas šio medikamento poveikyje. Aišku, dar geriau būtų buvę, jeigu būtų aprašinėjęs ir realiu laiku („aš dabar patiriu tą ir tą“), bet tai, jog to negalėjo padaryti, turbūt irgi galima laikyti vienu iš eksperimento rezultatų. Buvo vertinama psichologinė būsena nemiegant, miegas buvo vertinamas atskirai. Tai, kad eksperimentatoriai buvo intelektualūs partneriai, artimi vienas kitam, leido jiems pastebėti subtiliausius vienas kito emocijų, būsenų pasikeitimus.

1. Ta eksperimento dalis, kai tiriamoji buvo žmona.

Ką pirmiausia pastebėjo partneris eksperimento vykdytojas, tai buvo subtilūs neurologiniai pakitimai – judesių ir kalbos pasikeitimas. Tiriamajai atsirado nežymūs judesių sutrikimai, kurių ji net nepastebėjo, ir pasidarė sunkiau sklandžiai kalbėti, atsirado kalbos spazmų, kalba tapo lėtesnė. Įspūdingi pokyčiai nutiko ir jos nuotaikai bei valiai, gyvenimo varikliui. Kai jai buvo pasiūlyta valgyti, atrodė, kad ji valgo visai nenoriai, tik iš reikalo, ir galiausiai tiesiog nustūmė maistą šalin. Partneris pastebėjo, kad visa jos iniciatyva ir energija buvo dingusi, nors ji nebuvo nei pavargusi, nei mieguista. Paskaitos, kurias tiriamoji buvo rūpestingai ruošusi prieš dieną ir kuriomis taip džiaugėsi, dabar taip ir liko gulėjo ten, kur ji buvo jas padėjusi. Ji pasiėmė knygą, kurią buvo norėjus perskaityti, po pusės puslapio numetė šalin, paaiškino, kad tiesiog neįdomu. Pas ją atėjo gera draugė, bet atrodė, kad ji visai tuo nesidžiaugia, reagavo į draugę šaltai ir abejingai. Ir šiaip atrodė, kad jai viskas yra ant tiek vienodai, kad jau vienodžiau būti nebegali, pvz nors ji nežinojo, kur pasidėjo savo svarbius psichiatrijos skyriaus raktus, jai buvo per daug vienodai, kad dar imtų galvoti, kur jie yra, ar paklaustų partnerio, ar jų nematė. Kalbėtis apie bendrus interesus dar buvo su ja įmanoma, bet ji tų pokalbių nei pradėdavo, nei palaikydavo; partneris turėjo juos pradėti ir palaikyti. Ji vis dar sugebėjo adekvačiai reaguoti į juokus, tačiau jos gestai, mimika ir žodžiai atrodė kaip pro rūką, kuris išblukina spalvas ir kontūrus; išvis, eksperimento vykdytojui buvo sunku net žodžiais apibūdinti, ką jis jautė žiūrėdamas į savo partnerę, tai labiau paveikė jo jausmus ir jis nesugebėjo to išreikšti per intelektą. Jis jautė, kad turi nuolat stengtis prieiti prie savo partnerės, kad pažadintų jai bet kokį jausmą. Jautė, kad kalba garsiau ir ekspresyviau negu šiaip, kad įveiktų psichinį atsiribojimą, kurį jautė iš savo partnerės. Ir kai tik baigėsi eksperimentas ir po kurio laiko ji sugrįžo į normalią būseną, jis pajuto didelį palengvėjimą.

Kokį įspūdį paliko tiriamajai, būti paveiktai chlorpromazino? Visa tai jai buvo ypač nemalonus išgyvenimas. Injekcijos vieta buvo skausminga, vėliau joje išliko nemalonūs pojūčiai. Jautė burnos džiūvimą. Viso bandymo metu jautė dusulį, negalėjimą normaliai kvėpuoti, pusiau sąmoningą pavojaus uždusti jausmą. Dėl šio jausmo buvo sunku valgyti, valgė tik iš reikalo, dėl valios stokos vos galėjo prisiversti paimti šaukštą į rankas. Jautė, kad jai sunku kalbėti, bet jai tai buvo vienodai, palyginti su pavojaus uždusti jausmu. Tačiau tas pavojaus uždusti jausmas buvo ne vienintelis, kuris sukėlė jai nuolatinę baimės ir depresijos būseną. Ji negalėjo suprasti, iš kur kilo ta būsena ir dėl ko kilo, ji buvo visame kūne, pasireiškė ir nemaloniais kūno pojūčiais. Ji jautėsi taip, lyg būtų pažeidžiamas jos kūno integralumas, po to bandė aiškinti, iš kur čia tas jausmas, juk protu tai turėtų žinoti, jog čia tik išbando medikamentą. Tai, kad yra pažeidžiamas tavo kūno integralumas, lyg ir turėtų sukelti baisų siaubą, bet kitas medikamento poveikis jai neleido iki galo jausti šio išgyvenimo. Tai buvo apatija. Taigi viskas, ką ji galėjo jausti, tai buvo baimė, esanti po apatijos ir bejėgiškumo jausmais. Be to, visi ryšiai su aplinka tiesiog išnyko. Ji nebenorėjo nieko žinoti, nebegalėjo prisiversti domėtis nei draugės apsilankymu, nei savo paskaitomis, nei raktais. Kažkiek saugumo pajuto dėl to, kad jos partneris ja rūpinosi. Pokalbis su drauge buvo ypač sunkus, jautėsi turinti susiimti, galiausiai paprašė draugės, kad galėtų nebebendrauti. Kai bandė atlikti protinių užduočių testą, buvo ypač sunku susikaupti, pamesdavo mintį. Po to, kai nutraukė eksperimentą, 2 dienas jautė gripo simptomus, vėliau buvo visiška nemiga, o paskui 10 dienų tęsėsi euforija.

2. Ta eksperimento dalis, kai tiriamasis buvo vyras.

Pirmiausia, ką pastebėjo partnerė, tai buvo apatija. Tiriamasis bandė ruošti paskaitas, tačiau jam nepavyko, jis padėjo jas į šalį. Vakare paskambino geri draugai, su kuriais jų pora nesimatė keletą metų, ir pranešė staigmeną – kad atvažiuosią keletui dienų. Į šią džiugią staigmeną tiriamasis atsakė tiktai „aišku“. Po viso to, ką eksperimento vykdytoja patyrė pati būdama tiriamąja, ji stengėsi po partnerio apatija įžiūrėti baimę, bet nematė. Labiau krito į akis bendra bloga nuotaika. Kai ji padavė savo partneriui valgyti, jis negalėjo valgyti dėl valios trūkumo, bet ji jį pamaitino. Jis leidosi maitinamas, bet nepasakė nė žodžio, ir, kas buvo keista, nepavyko užmegzti jokio jausminio kontakto su juo, nors, atrodo, tai buvo situacija, kylanti iš artimo emocinio ryšio. Bet koks bandymas užmegzti kontaktą su tiriamuoju nepavyko, atrodė, kad yra netgi atmetamas, partnerė netgi pasijuto, kad jos buvimas išvis yra nepageidaujamas. Jis pats inicijavo kontaktą tik tuomet, kai nepajėgė pats apsitarnauti, bet tai buvo tik trumpas pagalbos pareikalavimas, ir jis net nepadėkojo. Atrodė, kad jis yra praradęs aukštesnius žmogiškus jausmus, kažkokį garbingumo, padorumo jausmą. Tačiau nebuvo ir taip, kad jam būtų viskas visiškai vienodai. Jis atrodė susikoncentravęs į kūniškus patogumus, poreikius, pvz jam buvo svarbu, kad patalynėje nebūtų raukšlių, o daugiau atrodė, kad jam gyvenime niekas nebeturi prasmės. Kartu su jo apatija vis progresavo ir neramumas, negalėjimas rasti sau vietos. Visaip jis bandė įsitaisyti, niekaip negalėjo rasti patogios pozicijos, išbandė net kelių-alkūnių padėtį. Jis paaiškino savo partnerei, kad jam jokioje padėtyje nebėra gerai. Kas labiausiai padarė įspūdį partnerei, tai, kad tiriamasis atrodė visiškai psichiškai pasikeitęs, nebeprieinamas jokiam kontaktui.

Ką patyrė pats tiriamasis? Pirmiausia, į ką jis atkreipė dėmesį, irgi buvo gąsdinantis uždusimo jausmas ir nosies džiūvimas. Pajuto, kad nuotaika irgi panašiai sudžiūvo, niekas nebebuvo įdomu, visi interesai ėmė apsiriboti ties tuo, kaip išlaikyti patogią kūno būseną. Jis turėjo pasiruošęs pieštuką ir popieriaus, kad galėtų užrašyti, ką jaučia eksperimento metu, bet dabar, kai buvo paveiktas „vaistukų“, tie dalykai taip ir liko nepanaudoti; jam sunku buvo net sugalvoti, ką ten rašyti. Bandė skaityti įdomią knygą, kurią buvo pradėjęs prieš eksperimentą, bet greit numetė šalin, nes dabar ji buvo nuobodi. Be to, skaitant greit pavargo akys, sutriko konvergencija. Prieš eksperimentą jis buvo numatęs palyginti pojūtį nuo skirtingų injekcijos būdų, bet dabar tai jam buvo jau vienodai. Prieš eksperimentą jis buvo sugalvojęs jo metu paleisti savo mėgstamiausią muziką ir pasižiūrėti, kaip reaguos, bet dabar jam buvo vienodai ir jis net nematė prasmės tai daryti. Jį labiausiai kankino kūniško nepatogumo jausmas, ir visi išlikę interesai buvo skirti tik jam palengvinti. Jis gerai prisiminė ir draugų telefono skambutį, jautėsi, kad yra visiškai abejingas ir tai jam nieko nereiškia, kad draugai atvažiuos, prisiminimą su tokiu jausmu turėjo ir po eksperimento, net ir po eksperimento tik pasistengęs galėjo suprasti, kad čia jautėsi kažkaip nenormaliai. Savo emocines reakcijas į žmoną jis po eksperimento taip pat prisiminė nekritiškai, ir tik reflektuodamas šią patirtį išsigando, kas jam buvo nutikę, kad šitaip jautėsi, reagavo ir elgėsi. Jam buvo baisu suvokti, kad eksperimento metu visiškai neturėjo kritikos, ir netgi po eksperimento kritika tuometiniams jausmams ir veiksmams grįžo ne visiškai, jis turėjo labai daug apie tai galvoti, kad suprastų. Po to jis bandė rasti, su kuo palyginti jausmą esant paveiktam aminazino, tai nerado visiškai jokio atitikmens. O ypač specifinis buvo tas neramumo jausmas, nes buvo vienu metu ir labai sunku judėti, ir norėjosi judėti, netgi išsinerti iš savo odos. Kai nutraukė eksperimentą, miego visiškai nesinorėjo, bandė, bet nepavyko. Vėliau pavyko pamiegoti dvi su puse valandos, ir tiek miego užteko. Po to kurį laiką tęsėsi labai gera nuotaika ir būsena, kuri buvo panaši į būseną perdozavus kavos. Ir po viso eksperimento labiausiai jam padarė įspūdį savo paties asmenybės sugriuvimo, degradacijos išgyvenimas, liko baisiai nemalonus jausmas, kad su šiuo eksperimentu buvo paveikta pati jo esmė, nors po to būsena ir grįžo į normalią.

Po to šie psichiatrai išbandė medikamentą ir ant pacientų, kurie sutiko ir galėjo papasakoti, ką jaučia. Bet rezultatas buvo toks, kad pacientams dažniausiai tiesiog panaikindavo simptomus ir sukeldavo parkinsonizmo reiškinius, o apie išgyvenimus ir poveikį psichikai jie nepapasakojo, galbūt dėl to, kad ten buvo tikri pacientai ir jų pagrindinė problema buvo labai sunkūs simptomai. Taigi ta dalis nebuvo tokia įdomi, joje buvo tiesiog parašyta, kaip padėjo nuo simptomų.

Taigi viską apibendrinus poveikis sveikam žmogui būtų maždaug toks – žmogus jaučia bejėgiškumą ir mirties baimę, jaučia, kad yra pažeidžiamas jo integralumas, šiaip dėl to jaustų didžiulį siaubą, bet čia jį išjausti trukdo apatija; taip pat daugelio ryšių su išore tas žmogus nebeturi, ir jį stebintiems jis tiesiog atrodo atsitraukęs ir abejingas, jie net nesupranta, kokią baimę ir siaubą jis išgyvena viduje. Arba žmogus yra paveikiamas taip smarkiai ir iš esmės, kad jam net išnyksta kritinis vertinimas to, kad jis buvo paveiktas, taigi jis priima kaip savo tą baisų jausmą, kad tu kaip asmuo esi degradavęs, tuos depresinius simptomus, apatiją, interesų išnykimą ir negalėjimą rasti sau vietos. Bet tai čia yra baisu, sutinkate? Ir visa tai buvo žmonėms pradėjus eksperimentą aiškiai žinant, jog tai tik eksperimentas, turint šalia partnerį, kuris atidžiai stebi ir yra pasiruošęs nutraukti, jei reikės. Man atrodo, kad po tokių patirčių jiems tikrai galėjo išsivystyti kokia fobija arba panikos priepuoliai, nesvarbu, kad eksperimentas, bet jeigu žmogus taip jautėsi ir bent trumpam buvo tuo patikėjęs, na tai šakės tada, ką jūs manot? Net kontroliuojamo eksperimento sąlygomis tai yra baisu, o jeigu būtų kokiom nors kitom aplinkybėm, tai jau išvis būtų siaubinga už žmogiškos patirties ribų, ir aš tikiuosi, kad to niekada niekam nebus, ne , ne, ne, ne, nes tokia situacija garantuotai baigtųsi savižudybe, psichoze ar dar kokia nors tragedija. Ne nu šakės, šakės.

—————————————————————————————————————-

O čia dar keletas įspūdžių iš psichiatrų eksperimentų su neuroleptikais.

  • 1951 metais prancūzų psichiatrė Cornelia Quarti išbandė aminaziną (vieną jo dozę į veną). Eksperimento metu patyrė mirties baimę ir bejėgiškumą, savo patirtis aprašė taip: chlorpromazinas1951
  • 1955 metais du vokiečių psichiatrai Hans Heimann ir Nikolaus Witt išbandė aminaziną po tris kartus. Ryškiausias jų patyrimas buvo menkavertiškumo ir bejėgiškumo jausmai. Savo patirtis jie aprašė va šitaip:                                       chlorpromazine1955

Aišku, internete galima rasti daugybę eksperimento su neuroleptikais aprašymų, taip pat patirčių apie subjektyviai priimtą kaip neadekvatų gydymą neuroleptikais, ir tie aprašymai nelabai kuo skiriasi nuo tų, kuriuos įdėjau. Tačiau šiame blogo įraše pasirinkau rašyti tik apie psichiatrų atliktus eksperimentus – nes psichiatrai jau tikrai žino, ką daro.

 

Mano skaitomi blogai

Dabar vyksta blogerių savireklamos savaitė, per kurią blogeriai dalijasi savo mėgstamiausių tinklaraščių TOP 12. Aš irgi norėčiau prisidėti, nors 12 nesurinksiu – turiu tik keletą nuolat skaitomų blogų, į kitus dažniausiai patenku atsitiktinai, radus nuorodą Facebooke. Taigi čia yra keletas blogų, kuriuos nuolat skaitau:

  • Enorca – tai mano pats mėgstamiausias blogas. Net žodžių trūksta apsakyti, koks jis yra geras, kartais galvoju, kokia didžiulė laimė, kad pasaulyje egzistuoja toks žmogus kaip jo autorė. Temos – daugiausia medicina, taip pat visokie socialiniai reiškiniai, knygų ir filmų recenzijos. Recenzijų ypatybė ta, kad jos visada būna daug geresnės už tą knygą/filmą, apie kurį rašoma.
  • Aš daktaras, aš žinau – blogas daugiausia apie mediciną. Jį autorė pradėjo rašyti būdama internatūroje, dabar ji šeimos medicinos rezidentūroje. Rašo labai gerai, rašo su meile savo darbui ir tai matosi.
  • Samuelis Smailsas – dar labai naujas blogas, bet su geru potencialu, nes jo autorius yra įžvalgus ir turi gerą humoro jausmą. Tikiuosi, kad jis toliau rašys šį blogą. Tematika – absurdiškas humoras, socialiniai reiškiniai.
  • Daiva Repečkaitė – blogas apie socialinius reiškinius, feminizmą, politiką ir kitus dalykus.
  • Feminizmas – neblogas blogas, skirtas informuoti apie feminizmą, deja, nusibaigė vos tik prasidėjęs.
  • Rokiškis Rabinovičius – nėra ką komentuoti, visi ir taip žinot.

Na o kiti mano skaitomi blogai yra teminiai, specifinėmis temomis, daugiausia anglų ir vokiečių kalbomis, todėl jų čia neįtrauksiu.

(Čia programėlė, kurią atsisiunčiau ką tik, specialiai blogų skaitymui – įkvėpė šita blogerių savireklamos akcija. Manau, po to atrasiu ne tik 12, bet ir dar daugiau tinklaraščių.)

Įdomybės – kuo pavojingas traktorius ar deguonies balionas?

Neseniai mes su Samueliu Smailsu, grįžę namo (sąlyginai namo – į baisųjį butą Kaune) pajutome dujų kvapą. Tai aišku, išsigandom ir puolėm vėdinti.
O šiandien buvo atėjęs meistras patikrinti ir pataisyti dujų sistemos. Rado dujų nuotėkį dviejose vietose. Jis buvo linkęs bendrauti, tai kol viską taisė, papasakojo man apie savo darbo ypatumus. Dujų nuotėkiui matuoti jis turėjo tokį prietaisą, kuris siurbia orą ir aptikęs jame dujas duoda signalą, taip pat nurodo dujų procentą ore. Pasakojo, kad kol nebuvo tokio prietaiso, dujininkai dujų nuotėkį tikrindavo tepdami vamzdžius muilu – jeigu pro kažkur eina dujos, toje vietoje pasirodo burbuliukai. Jeigu dujų koncentracija ore yra vienas procentas, tuomet žmogus jau ima užuosti specifinį kvapą (jį suteikia specialios priemaišos, nes pačios gamtinės dujos yra bekvapės). Jeigu dujų koncentracija padidėja, tuomet uždegus degtuką ar net elektros jungiklį įvyksta sprogimas. O jeigu dujų koncentracija dar labiau padidėja, tuomet sprogimo nebūna, bet užsidega. Meistras stebėjosi šiuo faktu, nes jam sprogimas atrodo baisesnis dalykas už ugnį, todėl atrodytų, kad didėjant dujų koncentracijai ore turėtų didėti baisesnio dalyko tikimybė, o taip nėra. Iš mano veido išraiškos jis suprato, kad aš bijau sprogimo ir išvis įtariai žiūriu į dujas, tad pasakė, kad gamtinės dujos dar visai nieko, daug pavojingesnės yra suskystintos, tos, kurios balionuose.

Kai buvau pirmoj klasėj, ant sąsiuvinių kitos pusės buvo paaiškinimai su iliustracijom apie dujas, kur skambinti pajutus jų kvapą, ir įspėjimas, kad jos gali sprogti. Bet tai man nebuvo naujiena, nes tokį dalyką jau buvau ir taip sugalvojus daug anksčiau. Man turbūt įgimtas jausmas atsargiai, pernelyg atsargiai žiūrėti į visokius prietaisus, įrankius ir potencialiai pavojingus daiktus, pirmiausia pamačius kokį prietaisą man į galvą ateidavo mintys, kaip neatidžiai naudojant galima su juo susižeisti. Kai man buvo treji metai, aš liepiau mamai uždangstyt visas rozetes namie, kad tik netyčia kas nors ko nors neįkištų 😀 Samuelis Smailsas šiuo atžvilgiu buvo į mane nepanašus, nes jis vaikystėje įkišo virbalą į rozetę. Bet jam nieko neatsitiko, nes įkišo ne į tą skylę 😀

Beje, kalbant apie balionus, pavojingi ne tik suskystintų dujų balionai. Pavojingi yra ir deguonies balionai, šitie dar pavojingesni. Jų sprogimas galingesnis, be to, jie gali sprogti vien dėl to, kad kas nors juos palies tepaluotom rankom. Elektrėnuose buvo deguonies balionų pildymo įmonė, tai kartą kažkoks žioplys atnešė užpildyti balioną, kuriame prieš tai buvo laikoma grietinė. Darbuotojas žuvo, pastatas buvo visiškai sugriautas. Šitą dalyką sužinojau tik pernai, iki tol nugyvenau net nepagalvojus, kad taip gali būti. Mane visada sukrečia, kai sužinau informaciją apie kokio nors daikto keliamus pavojus, kurių nebuvau sugalvojus pati.

Vienas iš tokių dalykų yra informacija apie traktoriaus keliamą pavojų. Traktoriai man visada atrodė šaunūs, nė kiek negrėsmingesni už kitas transporto priemones, kaip ir dauguma paauglių, aš paauglystėj svajojau vairuoti tokį galingą daiktą kaip traktorius ar fūra. Net nekilo įtarimų, kad kažkas jame gali būti tokio pavojingo. Iš tiesų traktorius turi tokią dalį, kuri yra skirta prijungti prie jo kitus ūkyje naudojamus prietaisus taip, kad jie veiktų gaudami energiją iš jo variklio. Ta dalis angliškai vadinasi PTO (power take-off). Lietuviškai specifinio pavadinimo neturi, kartais įvardijama kaip darbinis velenas, kardaninis velenas, galios tiekimo velenas, kardanas arba velenas. Štai čia jo nuotrauka, kaip jis atrodo:

11185478_1632493483635842_1489634024_n

Tas PTO yra iki 1 metro ilgio ir sukasi iki 1000 apsisukimų per minutę greičiu, praktiškai nesustabdomai. Jeigu prikiši nagus prie kitų traktoriaus dalių, kai jis veikia, tai gausi per tuos nagus, arba blogiausiu atveju jų neteksi (pvz pervažiuos traktorius su ratu). Bet jeigu prikiši nagus prie veikiančio PTO, nežinant galima pagalvoti, kad irgi tiesiog smarkiai gausi per nagus, bet realiai tai bus daug blogiau. Ir net nereikia kišti nagų, užtenka stovėti per arti, arba stovėti netoli, kai pučia vėjas. Užtenka, kad bent vienas siūlas iš žmogaus drabužio ar bent vienas plaukas patektų ant PTO, kad baigtųsi blogai. Va kokios nelaimės gali įvykti su PTO (ne tik teoriškai, yra aprašyti ir realūs įvykiai). Įspėju, kas linkę susinervint, toliau neskaitykit.

fs4jk4

  • Jeigu ant PTO patenka ilgi plaukai ar plaukas, tai auka su didžiule jėga yra tempiama už plaukų. Tačiau dėl anatominių ypatumų galvos oda pakankamai lengvai atsiskiria nuo kaukolės, tai ir išgelbsti auką nuo dekapitacijos. Šiuo atveju auka pakankamai lengvai išsisuka, jai padeda odos persodinimas ir perukas.
  • Jeigu koks žioplys kiša ranką prie PTO, pvz tingėdamas eiti aplink traktorių ir norėdamas pasiekti kitoje pusėje esantį daiktą, tai gali būti, kad jo kabanti rankovė pateks ant PTO ir bus įsukta, o jo ranka su didele jėga bus nuplėšta nuo jo kūno.
  • Jeigu žmogus stovi pakankamai nearti nuo PTO, tačiau vilki laisvus drabužius ir pakyla vėjas, jo drabužio dalis su vėjo pagalba gali paliesti besisukančią dalį. Dėl didelio sukimosi greičio drabužis bus pagautas greičiau nei žmogus spės jį atitraukti, ir drabužis bus sukamas aplink PTO. Jeigu drabužis nekokybiškas, tai jis suplyš, o auka atsipirks sąlyginai nedideliais sužeidimais (galūnės netekimu, odos nuplėšimu). Jeigu drabužis kokybiškas ir tvirtas, tai jis nesuplyš sukamas, o auka bus pasmaugta savo paties drabužiais. Mokslininkai (keista, kad ne britų mokslininkai) netgi padarė tyrimą, kokios medžiagos kokiom aplinkybėm turi didžiausią tikimybę būti pagautos PTO.
  • Jeigu žmogus tingi eiti aplink traktorių su jo priekaba, o bando peržengti per jo ploniausią vietą (PTO), tai gali būti, kad jo kelnių kraštas užsikabins. Tokiu atveju bus staigiai nuplėštos jo kelnės, kartu su tarp kojų esančiomis kūno dalimis. Gali būti, kad neteks ir kojos.
  • Dar gali taip nutikti, kad prisilies prie PTO kažkaip nesėkmingai ir žus vietoje. Neįsivaizduoju, kaip tai nutinka ir kokios jėgos čia veikia. Užsienyje jaunų ūkio darbuotojų saugumo instruktorius padarė eksperimentą tam, kad labiau paskatintų juos būti atsargesniems darbe. Jis uždėjo ant neveikiančio traktoriaus PTO žmogaus modelį, o tada įjungė traktorių. Žmogaus modelis išlakstė gabalais į visas puses kaip per bombos sprogimą. Na aš tų jaunų ūkio darbuotojų vietoj būčiau tą pačią dieną ieškojus kito darbo, bet jie ne tokie bailiai kaip aš.

Va čia yra kitas video, kur demonstruojama, kodėl reikia saugotis PTO:

Tai va, dėl visų šių galimų nelaimingų atsitikimų ant PTO detalės būna užklijuotas toks lipdukas, įspėjantis apie pavojus. Iš tiesų taip niekada nebūna, kaip jame pavaizduota, nežinau, kodėl buvo pasirinkta taip pavaizduoti šio daikto keliamą pavojų.

11160840_1632474176971106_434356697_n

 

Taigi dabar suprantate, koks pavojingas dalykas yra traktoriai, o aš visą gyvenimą to nežinojau, ir netgi turėjau svajonių pavairuot traktorių. Siaubas. Taip pat šito nežino dauguma eilinių žmonių, kol tuo specialiai nepasidomi, arba atsitiktinai neišgirsta apie kokį nors nelaimingą atsitikimą. Dar yra tokia rizikos grupė kaip vaikai. Nežinau, ar jie yra pakankamai nuo to saugomi, bent jau kai aš vaikystėj nuvažiuodavau į kaimą, tai niekas manęs neįspėdavo nesiartinti prie traktorių. Lietuvos spaudoje yra aprašytos mažiausiai keturios nelaimės, kai vaikai žuvo dėl PTO.

Pabaigai – video, kuriame pavaizduotas savadarbis traktorius su ypatingo ilgio atviru PTO. Atkreipkite dėmesį, kaip yra užtikrinamas savo paties ir aplink bėgiojančio vaiko saugumas – ogi niekaip.

Paciento autonomijos problema ir perspektyvos

Aną savaitgalį gavau dovaną nuo VŠĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“, tai mane labai pradžiugino.

photo 1

Tai yra tokia nevyriausybinė organizacija, kurioje man teko savanoriauti. Nedaug, bet vis tiek, tai buvo gera patirtis, galimybė pabūti kartu su tais žmonėmis, kurių veikla džiaugiausi tik iš tolo. Šios organizacijos tikslas yra veiksminga psichikos sveikatos priežiūros sistema, kurioje yra gerbiama paciento autonomija, kaip alternatyva biomedicininiu požiūriu paremtai paternalistinei sistemai. Ši NVO kartu su kitomis NVO bei ekspertais dalyvauja koalicijoje „Psichikos sveikata 2030“.

Pirmą kartą su tokiais dalykais susidūriau dar antrame kurse. Tuo metu aš buvau mokytis nepratus vargšelė, kurią staiga prislėgė sunki anatomijos, biochemijos ir fiziologijos deadlainų našta. Visuomenės psichikos sveikata buvo vienas iš mokomųjų dalykų, žinojau, kad jis kažkuo susijęs su psichiatrija, galbūt įvadas į ją. Apie psichiatriją turėjau išankstinę neigiamą nuomonę, todėl nuėjau nusiteikus, kad ir visuomenės psichikos sveikata man nepatiks. Per pirmąjį seminarą aiškino apie stigmą – studentams davė užduotį apibūdinti, kaip jie įsivaizduoja žmogų, turintį psichikos sutrikimų, o tada papasakojo jiems, kad visas jų įsivaizdavimas ir yra stigmatizavimas. Per kitą seminarą įrodinėjo, kodėl nereikia diskriminuoti schizofrenija* sergančių – ogi todėl, kad ekonomiškai yra nenaudinga išstumti šitą žmonių dalį iš visuomenės, štai prašau jums grafikas, tai įrodantis. Atsimenu, jog tai man nepatiko, galvojau, siaubas, kaip baisu dėl sergančiųjų: negana to, kad sergi sunkia liga, bet dar ir tavo likimas visuomenėje priklauso nuo skaičiukų – dabar pasisekė, kad jie tokie, o kas, jeigu bus suskaičiuota, jog diskriminuoti ekonomiškai naudingiau? Bet kitose paskaitose ir seminaruose buvo kalbama apie psichiatriją, būtent, apie psichiatriją, o ne iš jos pozicijos, ir tai mane pradžiugino. Buvo kalbama apie ydas psichikos sveikatos sistemoje, apie ydas visuomenėje,  kalbami tokie dalykai, kuriuos aš ir pati buvau sugalvojus, ir aš nusprendžiau, jog visuomenės psichikos sveikata bus mano mėgstamiausia iš visos medicinos programos.

Mane neapsakomai džiugino tas psichikos sveikatos sistemos atstovų pasirinkimas kritikuoti sistemą, kuriai patys priklauso, tas entuziazmas ją pakeisti. Prieš tai apie psichiatriją turėjau išankstinių nuojautų, kad tai yra kažkas baisaus ir nepajudinamo, nes: 1) tai yra gana uždara ir paslaptinga sistema, apie kurią aplinkiniams mažai kas žinoma, psichiatrinės ligoninės būna už miestų ir uždaros, apie psichiatriją kuriama daug mitų, kurių riba nuo tiesos yra neaiški; 2) psichikos sutrikimų turintieji neturi galimybių nieko pakeisti savo naudai, nes bet koks bandymas kalbėti apie patirtus nesklandumus gali būti nurašytas prie ligos simptomų, o viešai kalbant atsiranda stigmatizacijos rizika. Vadinasi, tai yra sistema, kurioje pokyčiai priklauso išimtinai tik nuo vienos pusės, kurioje teoriškai viena pusė turi visą galią, o kita pusė neturi nieko – jeigu jie patiria kokių nors nemalonumų, ar su jais pasielgiama neteisingai, jie negali apie tai pasakyti viešai, nes niekas nepatikės, o jeigu ir patikės, nurašys prie visų kitų šiurpių pasakojimų apie psichiatriją. Tikriausiai tie žmonės, sukūrę „Visuomenės psichikos sveikatos“ dalyką, „Psichikos sveikatos perspektyvas“ ir koaliciją „Psichikos sveikata 2030“, galvojo panašiai kaip aš, nes pasiūlė terminą „psichikos sveikatos paslaugų vartotojas“ vietoje populiaraus termino „ligonis“. Šis terminas padeda išvengti tos beviltiškos situacijos, kada viena pusė turi galią, o kita negali net pasiskųsti  – kai esi paslaugų vartotojas, tai tikiesi gauti vartojimui kuo kokybiškesnę paslaugą, ir normalu, kad gavus nekokybišką kyla nepasitenkinimas ir noras kovoti už prieinamas ir kokybiškas paslaugas. „Koalicijos misija – (…) skatinti atvirumo, skaidrumo (…) įtvirtinimą psichikos sveikatos sistemoje“ –  tikriausiai jie galvojo panašiai kaip aš, dar būdama antrame kurse ir apie psichiatriją turėdama tik nuojautas – kaip rašiau, sistemos uždarumas, paslaptingumas bei visuomenėje paplitusi stigmatizacija yra vieni iš faktorių, skatinančių teigiamų pokyčių stygių psichiatrijoje.

Dar vienas atvejis, kada susidūriau su man priimtinu požiūriu, buvo paskutiniaisiais studijų metais, kai dalyvavau psichiatrija bei neuromokslais besidominčių medicinos studentų konferencijoje, ir joje buvo skaitoma paskaita apie prievartą psichiatrijoje. Iš pradžių nusiteikiau nekaip, nes paskaitos autorius parodė šį paveikslėlį ir pasakė, jog antipsichiatrijos judėjimas yra žalingas:

Scientology_psychiatry_kills

Mano nuomone, antipsichiatrijos judėjimas visuomenei tikrai nėra žalingas, nes yra marginalizuotas. O psichiatrams jis daugiau naudingas negu žalingas, jeigu juo ne aklai tiki, bet vertini jį kaip kažką, kas žiūri į psichiatriją ir mato jos ydas. Antipsichiatrinė literatūra gali pasitarnauti tiesiog kaip kritinis požiūris, žvilgsnis į psichiatriją iš šalies, galimybė pamatyti tai, ko niekada nepamatysi būdamas psichiatru ir žvelgdamas iš psichiatrijos. Šiaip apie antipsichiatriją parašysiu vėliau atskirą įrašą. Taigi truputį pasipiktinau dėl tokio požiūrio į antipsichiatriją ir sekiau paskaitą toliau. Toliau pasakojo, kas yra prievarta psichiatrijoje, kodėl tai yra svarbu – prievarta yra susijusi su blogesne prognoze. Prievarta gali būti suprantama dvejopai – tai objektyvi prievarta, kada pvz pacientas hospitalizuojamas teismo sprendimu arba naudojamas fizinis suvaržymas, ir subjektyviai suvokiama prievarta, kuomet pacientas jaučiasi praradęs autonomiją. Subjektyviai prievartą jaučia ketvirtadalis pacientų, nors priverstinai hospitalizuotų yra tik dešimtadalis. Ir čia yra įdomus dalykas, kuris neleidžia psichiatrams tiesiog nekreipti dėmesio į tai, ką subjektyviai jaučia pacientai – o gi tai, kad visokie neigiami dalykai, bloga prognozė ir tt, koreliuoja ne tik su objektyvia, bet ir su subjektyviai jaučiama prievarta. Štai ir moksliniai įrodymai, kad paciento autonomija, požiūris į jį kaip į paslaugų vartotoją, o ne kaip į ligonį, yra svarbu. (Eina sau, kaip pavydžiu – ne tik gauni patyrinėti įdomius dalykus, bet dar ir daktaro laipsnį už tai gauni!)

Po paskaitos buvo klausimų – atsakymų valandėlė, ir net neatsimenu, kaip priėjo prie to, jog buvo imta kalbėti apie paciento patikėtinio paslaugą. Tai yra paslauga, skirta didinti paciento autonomijai. Paciento patikėtinis atstovauja pacientą arba padeda jam atstovauti save santykiuose su gydymo įstaiga. Šitą sužinojus kažkam iš auditorijos iškilo klausimas, kam reikia pacientui dar kažkokio atstovo, juk pacientą atstovauja gydytojas. Tam kažkam buvo paaiškinta, jog psichiatrijoje kartais taip nutinka, kad gydytojas negali atstovauti paciento interesų, nes pacientas turi kitokius, ir tuomet gydytojo atstovavimas būtų paternalistinio požiūrio dominavimas, nesuderinamas su tuo, kur vertinama paciento autonomija. Tuomet tas kažkas pagalvojo ir pasakė: – „Bet juk ligonis ir yra ligonis, nes nežino, kas jam geriau, už jį turi spręsti gydytojas!“. Oho, pagalvojau aš, net nepradėjo studijuoti psichiatrijos tas kažkas, o jau turi tos galingosios ir nepajudinamosios psichiatrijos požiūrį, kuris žengia koja kojon su stigma. Tačiau tai buvo tik vienas žmogus. Ir klausytojų auditorija jį pasitiko nepritariančiu murmėjimu**, maždaug,  ką, negi tu čia dar kažko nesupranti?

 

———————————————————————-

* Per visuomenės psichikos sveikatos paskaitas kalbėjo, kaip reikėtų sakyti – schizofrenija (tariama sk) ar šizofrenija ? Pasirodo, abu terminai turi savo istoriją. Terminas šizofrenija priklauso sovietų psichiatrijos mokyklai, kuri pradmenis paėmė iš senosios vokiečių psichiatrijos, ir tarė garsą sch pagal vokiečių taisykles kaip š. Terminas schizofrenija priklauso vakarietiškai psichiatrijos mokyklai, todėl pagal anglų kalbos taisykles garsas sch ten buvo tariamas kaip sk. Praktiškai Lietuvoje iš tarimo galima atpažinti, kuriai mokyklai priklauso specialistas – tiksliau pasakius, jeigu taria sch kaip sk, tai nemaža tikimybė, kad jis nepripažįsta sovietinės psichiatrijos mokyklos. Beje, tos dvi mokyklos turi labai skirtingą supratimą netgi apie tai, kas išvis yra pati schizofrenija, bet apie tai kitą kartą.

** Aišku, murmėjimas greičiausiai buvo tik murmėjimas, savaime nieko nereiškiantis, kad jis nepritariantis, tai greičiausiai tik mano interpretacija, bet aš optimistė 🙂